nesmerkit tai manopirmasis kurinys
Tai buvo mano pirma diena žirgyne, svajojau išmokti gerai joti ,turėti žirgą prisijaukinti jį .Bet nėra čia ko svajoti , reikia pasakoti istorija.
Pirma diena žirgyne susipažinau su trenere ir žirgais.
Trenere priėjusi pasakė : pramoksi joti gausi žirgą kuriuo rūpinsies ir josi.
Laukiau tos akimirkos jojau daug mokinausi ir stengiausi.
Praėjo 2 metai , eiline diena nuskubėjau į žirgyną, nubėgau į arklides pasisveikinau su žirgais, ir viename garde stovėjo naujas žirgas man visiškai nematytas. Neilgai teko prie jo pabūti nes atėjo trenerė.
Trenerė atėjus pasakė turiu tau naujiena. Nustebau, bet tuo pačiu ir apsidžiaugiau.Ji prisėdo prie stalo ,atsikvėpė ir sako: Tu josi tą naują žirgą JO vardas Šešėlis jam 5 metai jo paskirtis konkūras kaip matei širmas. Turėsi juo rūpintis.
Apsidžiaugiau , pakilau nuo kedės ir bėgau pas naująjį savo draugą . Bet jam aš nebuvau įdomi. Jis nekreipė į mane dėmesio. Bandžiau jį prisijaukinti skanėstais,bet veltui.
Laikui bėgant mes tapome geriausi draugai, nei aš nei jis nepastebėjome kaip greit viskas įvyko. Atėjo vasara, prasidėjo varžybų sezonas. Trenere sake važiuosim ir ji tesėjo savo pažadą .Abu sustartavome puikiai.Viskas buvo nerealu,kai ateidavau pas jį ir pašaukdavau jis atbėgdavo. Ši draugyste tapo daugiau nei draugyste. Atrodė kad aš ir šešėlis amžinai, bet deja aš klydau.
Vasarai baigiantis šešėlis susirgo, susirgo neišgydoma liga.
Maniau, kad tai tik baisus košmaras bet deja tai ne košmaras tai žiauri tikrove.Bandžiau jam padėti , bet veltui. Tuo metu norėjau mesti šį sportą , bet ne nepalikau savo geriausio draugo bėdoje. Aš jį mylėjau ir buvau su juo. Bet atėjo ta lemtinga diena. Jo NEBELIKO. Verkiau ir dabar vis verkiu. Dėkoju jam. Aš jį mylėjau , myliu ir mylėsiu.